Krišto sakramentas
Krikštas – tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą (charakterį), kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: gimtosios nuodėmės (pirmųjų tėvų neklusnumo Dievui) ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, žmogui tampant Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.
Kodėl žmogui reikia Krikšto?
Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas – gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdamas nekaltas, prisiėmė žmonijos nuodėmes, už visus numirė ant kryžiaus.
"
Krikštydama žmones, Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”
(Mt 28, 19-20)
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikių krikštas
Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę. Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės.
Bažnyčia ragina gimusį vaikelį pakrikštyti kuo anksčiau. Norint krikštyti kūdikį tėvai turėtų ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį kreiptis į parapijos kleboną.
Suaugusių krikštas
Suaugusiųjų ir vaikų nuo 7 metų Krikštui reikalingas pasirengimas – katechumenatas, jam pasirengti reikia kreiptis į parapijos kleboną.
Krikšto simboliai
Kryžiaus ženklas – krikščioniško identiteto simbolis. Daromas ant vaiko kaktos.
Pašventintas vanduo – tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.
Katechumenų aliejus – jis yra tepamas ant vaiko krūtinės. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės saugotis nuo piktojo pagundų, kurios braunasi į kiekvieno žmogaus širdį.
Krizmos aliejus – juo yra patepama krikštytojo vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi į Dievą už save ir kitus. Jis — karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.
Baltas drabužis – apgaubiamas pakrikštytas žmogus, byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė.
Krikšto žvakė – simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas — mūsų gyvenimą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną.
Kas gali krikštyti?
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: užpildytų Krikšto dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Ką atsinešti krikštynoms?
Vaiko gimimo liudijimą;
Krikštatėvių asmens dokumentus;
Krikšto žvakę;
Baltą Krikšto rūbą.
Krikšto tėvams būtina žinoti
- Krikštatėviai turi būti tvirtai tikintys, praktikuojantys katalikai, ne jaunesni kaip 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus;
- Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą;
- Krikštatėviai turi padėti tėvams ugdyti vaiko tikėjimą ir bendruomeniškumą;
- Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi;
- Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą lydi tikėjimo kelyje ir palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose;
- Paaugusius Krikšto vaikus jie turi skatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
Ruošiantis Krikšto apeigoms, būtina iš anksto susitikti su parapijos kunigu ir susitarti dėl šio sakramento suteikimo datos, kad tiek tėvai, tiek krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti. Prašantieji krikšto turi būti tinkamai susipažinę su Krikšto sakramentu ir jo apeigomis.
Telšių šv. Antano Paduviečio parapija
Adresas: Katedros a. 2, Telšiai LT-87131
Tel.: 8 444 60500; 8 610 05778
El. paštas: tkatedra@gmail.com
