Santuoka – tai vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir kelių liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis.
Vyro ir moters santuokinė sutartis, kuria jie sukuria bendrą gyvenimą, kyla iš dieviškojo kūrimo pradžios. Tikintiems Kristų ši sutartis tampa sakramentu. Santuoka sudaroma sutuoktinių sutartimi – abipusiu ir neatšaukiamu pasižadėjimu, kuriuo jie laisvai atsiduoda vienas kitam. Visiškos ištikimybės ir nesuardomo ryšio reikalauja tiek vyro ir žmonos sąjunga, tiek vaikų gerovė. Savo prigimtimi santuoka ir sutuoktinių meilė skirtos gimdyti ir auklėti vaikus, kurie yra tarsi ją atbaigiantis vainikas, nes vaikai – iš tikrųjų kilniausia santuokos dovana tėvams.
Viso šeimos gyvenimo pagrindas – santuokinė meilė yra krikščionių bendradarbiavimas su Kūrėju ir Išgelbėtoju, kuris per juos plečia ir turtina savo šeimą. Sutuoktiniai šlovina savo Kūrėją ir, jungdamiesi su Kristumi, siekia tobulumo, atsakingai naudodamiesi jiems dovanota kūrybos galia. Gyvendami vienybėje bei visur ją liudydami, sutuoktiniai kūrybiškai išreiškia Kristaus ir Bažnyčios vienybės slėpinį.
Apsisprendimas priimti Santuokos sakramentą yra labai atsakingas uždavinys. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencija yra nustačiusi trijų mėnesių pasirengimo Santuokai laikotarpį, idant būtų ištirtas laisvas apsisprendimas bei tvirta valia, įsigilinta į santuokos bei šeimos gyvenimą, artimiau susipažinta su Bažnyčios mokymu.